Apie gydyma laisvĖs atĖmimo VIetosia

↑

▷ Содержание

⇐ ПредыдущаяСтр 4 из 21Следующая ⇒

       Mano prisiminimose apie teikiamos gydymo paslaugos kalėjimuose net ir šiandien man sukelia siaubą. Kai man vykdė ekstradicija iš Rusijos federacijos. Pas mane labai buvo sublogę sveikata. Pasirodė, kad man Uralo visa apskritis fiziškai netinka. Mano močiute man sake, kad kai juos sesuo atvykdavo iš Krymo į Uralą pasisvečiuoti. Tai ji visa ta laika sirgdavo. Savijauta buvo bloga. Aš pastebėjau, kad tose vietovėse visi žmones turi problemų su kojomis. Kai mane iš Uralo pargabeno į Maskva. Per pirma mėnesi aš pamačiau savyje stebuklą. Mano organizmas savaime taisėsi, o kai aš jau vėl gyvenau Lietuvoje. Tai mano pilkos akis ir pilka oda virto melsvomis akimis ir balta oda. Iš Petro Pirmo biografijos man pastrigo jo tokę fraze apie Uralą: - „ Этот козий край к жизни не пригоден”. Esme tame, kad toje vietoje ypatingai daug URANO iš kurio gamina branduolinius ginklus. Tose vietovėse ypatingai daug įslaptintu miestu į kurios pateikti gali tik ipatingi asmenis, turintis specialius leidimus. Taigi radiacija tenai ypatingai paaukštinta. Iš istoriniu faktu mes žinome, kad Hitleris siekia užkariauti Uralą.

       Taigi atvykus su ypatingai silpna sveikata aš ėmiau savarankiškai ja atstatinėti. Badavimai, organizmo išsivalymas ir t.t. Bet dar 2005 metais galima buvo iš laisvės gauti bet kokių vaistų ir vitaminu, ko negalima šiandien. 2005 metų žiema dėl to, kad truko kameroje vietų aš megojau ant grindų ir susirgau. Po keliu dienų vienas suimtasis išvyko etapu ir aš atsiguliau ant lovos bet liga mene nukovė. Ryte pareigūnai reikalaudavo iš suimtųjų atsistoti ir toki ryta aš karščiuojant net negirdėjau kai įėjo pareigūnai. Man surašė tarnybini pranešima, kad aš nevykdžiau pareigūnų nurodymu ir neatsistojau rytinio patikrinimo metu nors tris dienas iš eiles aš prašiausi, kad mane apžiūrėtų gydytojas bet jokių gydymo paslaugų aš negavau ir faktiškai buvau nubaustas už tai, kad susirgai nelaisvėje. Tai ir pastūmėjo mane ieškoti tiesos nes mano atžvilgių, tai buvo patyčiomis iš Lietuvos piliečio.

       Dėl to, kad kameroje truko vietos judėti ir nebuvo jokiu galimybių normalei treniruotis. Man ėmė vistytis astehondroze bet aš apie tai net nenutuokiau. Po metu kalėjimo man sublogo sveikata nes nugaruos trauma ėme progresuoti, sukeliant nepakenčiama skausmą juosmenyje, atsilepinant abeju kojų tirpimu. Po mano nuogąstavimu vir. gydytojas nusiuntė mane į Laisvės atėmimo vietų ligonine (toliau – LAVL). Man atliko tyrimus, tai rentgenogramos nuotrauka, po ko paskyrę vaistu „diklakas“. Aišku ostehondroze niekur pati nedingo ir skausmai tik didėjo. Dar po vienerių metu man nugara jau kelia nerimą nes jaučiausi kankinamų bet laisvės atėmimo vietosią gauti tinkamo, veiksmingo gydymo faktiškai nėra jokių galimybių nes Valstybės politika leidžia nuteistuosius kankinti bei valstybe neskiria lėšų tokioms problemoms šalinti dėl ko kalinis paprasčiausiai niekados nepasieks norimu rezultatų. Kad kalinei mažiau sirgtu. Šiandien Lietuvos valstybė sugrįžo prie Staliniu priemonių. Dabar yra uždrausta LAVL rūkyti, terieti tabako gaminių. Ligoninėje režimas taikomas griežtesnis nei iki gyvos galvos kaliniams. Man buvo surašomi tarnybiniai pranešimai tik dėl to, kad aš užėjau į priešais esama palata pasižiūrinėti olimpines žaidinęs nes mano palatoje visiškai negaudė TV bangos dėl ko savo televizorių pasistačiau kitur, kad stebėti olimpiada. Pažeidimas griežtas nes neva aš nevykdžiau pareigūnų nurodymų ir pažeidžiau lokalizacija (teigiama, kad lokalizacija tai vietos į kurias nuteistajam nuvykti draudžiama). Man vienam mėnesiui uždraudė valgyti asmenini maistą, kad aš suprasčiau, kad sirgti nėra ko, kitaip busiu baudžiamas. Dar mane kratydavo kiekviena diena, verčiant vykti su visais savo daiktais į specialia vieta ir t.t.

       Mano parsiminimose niekaip negali išblėsti Marijampolės PN vir. gydytojas Gintaras Kežys, kuris pačia pirma valanda man atvykus į šia įstaiga. Man pasakė, kad jam kažkoks Departamentas nurodė, kad man neduoti ramentu ir vaistų. Tai buvo tas momentas, kai man nugaruos trauma paaštrėjo iki piko.

       Kai aš iš Vilniaus pataisos namų buvau perkeltas į Marijampolės PN. Tuo metu aš vos valdžiau savo kojos, o nugaruos skausmai ištiktųjų buvo nepakenčiami. Tai atsitiko dėl to, kad man reikdavo iš Vilniaus PN vykti per Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą į Kauno tardymo izoliatorių. Dar tad mes kalinei tik krovėme teismu lentynas dėl prastu įkalinimo sąlygų, o Lukiškių karantinas buvo pasibaisėtinas. Vykstant iš Vilniaus PN į Kauna, tekdavo po trys paras tupėti karantine. Kaip dabar pamenu. Įeini į kamera, kurioje nėra vieno lango stiklo. Šiukšlių kalnas. Klozetas pilnai užkimštas fekalijoms. Nusišlapinti po ilgos keliones būdavo neįmanoma. Tekdavo baladoti į duris, už kuriu pareigūnas, įpratęs prie sadizmo valdymo formos. Visiškai neklausydavo nuteistųjų problemų. Ir kai jau visa kamera imdavo agresyviai elgtis su pareigūnų. Tas kviesdavo sau pagalba ir mumis pareigūnai bandydavo užpulti, kad kiti būti ramus nes tai neva LUKIŠKES.

       Taigi eilinis etapas ir eiline kamera, kurios sąlygos pasibaisėtinos. 2011 metu žiema tokioje kameroje man peršalo nervų šakneles nugaroje dėl ko kilo nervinių šaknelių uždegimas, kas įtakavo atsirasti skausmams. Po kelių mėnesių diklakas visiškai nepadėdavo. Pareigūnai mane varinėjo etapu po visa Lietuva su visais savo daiktais. Dar tekdavo tampyti ir valdiška čiužini (kaldrą, pagalve) su pilnu komplektu patalines. Kas savaime suprantamai greitai atsiliepia sveikatos stabilume. Dėl tokių skausmu mene nugabeno į LAVL, kur man numetė antį ir ramentus (apie tai rašiau). Kas įdomiausiai, tai kad LAVL gydytojai patįs siekia mane truputūką pakankinti nes raštingas labai. Puiki demokratija ir puikus pavyzdįs teisines valstybės. Jie nuolatos mane, kad mano sveikata neatlaikys ar gal dėl nepakenčiamų skausmu aš nusižudysiu. Man teko jos nuvilti. Provokacijoms aš nepasiduodavau, o skausmus man padėjo išgyventi tik Dievas. Toje ligoninėje viena gydytoje vis dar tikėjo, kad kalinius, kurie tikrai serga čia gydo. Man nugara taip skaudėjo, kad negalėjau paeiti. Ta gydytoje priėjo prie gulinčio manęs ir pasakė tokius įsimintinus žodžius: - Виталюша, если ты сам не дайдёш в Сантарищках до врачя. То я незнаю что дальше будет. Iš tokių žodžiu aš supratau, kad tai krize. Ji liepia sesutei suleisti man morfijaus, nors vaistu pavadinimo man nesakė. Vaistai tik kažkiek man padėjo. Ta vaizdą reikėjo matyti. Aš susikaupiau kiek tai man buvo įmanoma. Bandau remtis kojomis ir rankomis bet stuburo diskai suspausdavo nervo šaknele dėl ko man lik elektra kirsdavo per visa kūną, po ko tai virsdavo į nepekenčiama skausma. Ašaros tryško taip, kad aš nemačiau kur einų. Šalia įeinantis pareigūnai net nesiruošia man padėti. Tai tikras veidas mūsų demokratines ir nuo ĮSTATYMŲ nepriklausomos valstybės. Pareigūnai viešai parodo savo sadizmo potraukius. Klikdamas iš skausmo aš įėjau į neurologo kabinetą. Kuris manęs tik paklausia, - „ar tau reikia vaistu“. Pasakiau, kad jei jie man nesuleistu vaistu, tai išviso iki jo nepaeičiau. Paskirta gydymo kursą aš aprašiau aukščiau.

       Taigi per penkerius metus man tik kelis kartus suleido morfijaus nors skausmai kildavo dažnai. Kai aš praradau pilna vilti gauti vaistu ir šiek tiek man atsigavo kojos. Aš ėmiau atlikinėti tampymo pratimus. Viskas vyko per ašaras bet metai bėgo ir nugara po truputūką man leido judėti. Bei vienoje knygoje perskaičiau, kad šmolio išvarža veikdama nervine sistema. Tokiosia vietose pažeisdama organus, tokiems organams prarandant jautrumą. Ko pasėkoje nervine sistema nustoja veikti pažeistose vietosią. Gali prarasti jutima visos kojos ir pan. Yra minusu bet aš radau ir pliusus. Pažeistoje vietoje nervine sistema prarado jautrumą, kas man padėjo išjudinti diskus ir pratemti raumenis, kure ir kelia pagrindines problemas nes tokiose raumenyse sukauptas feromonas, kuri gamina nervine sistema, jei ji pažeista. Taip organizmas garantuoja žmogui, kad jis gaus informacija apie sveikatos sutrikimus.

       Marijampolės PN aš visiškai nustojau sirgti. Taip teigia gydytojas G. Kežys. Žiemos sezonu šildymo nėra jokio. Aš pabusdavau +11 Cº patalpoje. Kitur, tai praustuvėje ir sanitariniame mazge. Visiškai nėra jokio apšildymo dėl ko oro temperatūra dar siekdavo žemesnio laipsnio. Tokios kalinimo sąlygos laikui bėgant man tapo žalingos, atsirandant chroninėms ligoms, tokiomis kaip bronchu ir plaučiu susilpnėjimų. Tik patalpoje oro temperatūra krenta žemiau nei +17 Cº. Aš susirgau kvėpavimo taku kažkokia liga. G. Kežys net nemato jokių problemų. Jis visiems gali išskirti tik Paracetomolio neva kitu vaistu kaliniui nereikia. Kokis ligos mane nekrėstu. Tas gydytojas nei sykio nepaskire vaistu, kure man padėtu. Ir tokios sąlygos jis taiko visiems kaliniams. Dabartines ligos nesukelia aukštos kūno temperatūros, kad jam leidžia kurti pasaka, kad – „kalini tu ėsi sveikas“. Čia situacija kaip per baisu Holivudo scenarijų. Net ir praeita savaite (2015 metu gruodžio mėn.) jis sunkei norėjo man paskirti vaistu. Bet aš buvau atkaklus ir jam pasakiau, - „parodyk, kur išspjauti tai, kas mano plaučiuose“. Tik po to jis man paskyrę ACC ir bromexine. Dvi paruos aš gulėjau lovoje nes mane pykino ir suko visa kūną. Tiesa sakant aš jau pamiršau, kiek šis žmogus nužudė čia kaliniu. Jis aklas ir tik dėl jo kaltes nuteistiesiems kildavo sveikatos komplikacijos dėl ko jie numirdavo. Mano kambariokas prarado dali piršto nes šios įstaigos medikai net nenorėjo jo apžiūrėti, o kai tokę medikai ėmė ji gydyti. Pasirodė, kad jam kaulu užkrėtimas. Liga kilo jam dėl to, kad jis siūdamas kojine, įsidūrė adata. Toks duris jam vos nekainavo gyvybes. Šie medikai ji nusiuntė į LAVL kur iš jo išreikalavo parašą, kad jis sutinka tenai operuotis nors ta ligonine neturi jokio leidimo atlikti tokioms gydymo paslaugoms. Kalbant apie LAVL, tai per beveik 11 metu aš tikrai mačiau siaubo. Į ta įstaiga tiesiog baisu vykti nes gali negrįžti. Aš mačiau žmogų, kuriam reikėjo nupjauti koja. Koja nupjovė girtas chirurgas, bet nupjovė ne ta koja. Tas žmogus praradęs abidvi kojos garsiai rėkavo, kad paduokite man peili aš ta GAIDI chirurgą papjausiu. Ir papjautu. Aš kalbėjausi su nuteistaisiais, kure dirbo toje ligoninėje sanitarais. Vienas iš tokiu išėjo iš operacines susakydamas, kad chirurgas prisigėrę ir jam liepia susiūti pacientui pilvą. Jis susiuvo dėl ko ir nuogąstavo ar gerai atliko darbą nes vis dėlto tai jo likimo brolis. Kalinei, kure tyčia save žaloje ir dėl to jiems kyla sveikatos komplikacijos. Tokius kalinius operuodavo be jokios narkozes. Mintis paprasta. Vargšas kalinis, kuri prispaudė kolaborantai bandydamas išvengti patiču ar išžaginimo, sau į raumenį suleidžia seiles, kas sukelia aukšta temperatūra ir raumens pūliavimą. Atgabenus toki kalini į LAVL ji operuoja be narkozes. Procedūra paprasta. Jam pjauna raumenį, po ko išpjauna supuvusia mėsa. Tenai įvairiais instrumentais gramdo ir t.t. Ar jus girdėjote kaip klikę žmogus, kai ji tokiu būdų operuoja??? Tai mūsų Demokratine respublika ir ji laisva, bet laisva tik nuo įstatymų laikymosi, o ne įsipareigojimo. Manęs čia pareigūnai klausdavo, - O kam tau to reikę? Neva kam aš ginu kitus kalinius. Atsakydavau, - O kam Prometėjus žmonėms padovanojo ugnį? Iš esmes. Aš stiprus ir galiu įveikti toki blogi.

       Taigi grįžtant prie sveikatos problemų. Tai jei tu esi blogas. Tokiu atveju ši valstybė ims tave gydyti ligos sutrikimo pagalba, tai tiesiogiai kankins tol, kol tu iš skausmo pas jos neatšliauši ir imsi jų atsiprašinėti, kad reikalavai tik to kas apibrėžta įstatymų.

       Senai laikais kaliniams leisdavo iš namu perduoti vaistu ir vitaminu. Šiandien to negalima. Man kyla klausimas: - Dėl ko negalima? Aš manau, kad šiurkščios kalinimo sąlygos įkrauna kaliniui mintis, kad čia tu bejėgis ir nieko neįmanoma padaryti. Ta pati darė sovietu valdžia. Taigi niekas nepakito, gal tik pakito šios valstybės vėliava.

Познавательные статьи:



Техника прыжка в длину с разбега

Тактические действия в защите

История Олимпийских игр

История развития права интеллектуальной собственности